2015 metais Lietuvoje užregistruoti 3 161 eismo įvykiai, kuriuose nukentėjo žmonės. Žuvo 241 žmonių, 3 777 sužeisti. 2015 metais eismo įvykių metu žuvo 81 pėstysis, 80 transporto priemonių vairuotojų, 56 keleiviai, 21 dviračių vairuotojas ir 3 kiti eismo dalyviai.
2015 metais, palyginti su 2014 metais, žmonių žuvo 26 (arba 9,7 proc.) mažiau, sužeista žmonių 8 (arba 0,2 proc.) mažiau, eismo įvykių – 94 (arba 2,9 proc.) mažiau.
Eismo saugumas priklauso ne tik nuo techninės pažangos, bet daugiausia nuo žmonių drausmės ir jų dorovinio auklėjimo.
Vokiečių rašytojas Žanas Polis yra pasakęs, kad auklėjimas prasideda nuo kūdikio pirmo kvėpsnio. O prancūzų rašytojas Feliksas Antuanas Filibertas Diupanlu mano, jog kūdikį reikia pradėti auklėti prieš dvidešimt metų iki jo gimimo – nuo jo motinos auklėjimo. Kuris iš jų teisus? Manome, kad abu.
Abipusė tėvų ir vaiko įtaka prasideda dar prieš jo gimimą. Vaikas imlus viskam, kas teisinga ir naudinga, šiuo atveju kelių eismo taisyklėms, tai yra pagrindo manyti, kad jis toks pat imlus netinkamiems aplinkinių poelgiams, jų blogam pavyzdžiui. Jausti tikrumą ir pasitikėjimą – vienas iš pirmųjų vaiko poreikių. Ar negriauname to pasitikėjimo savo kasdieniniu neprincipingu elgesiu visur, taip pat kelių eisme?
Eismo nelaimės priežastis gali būti vienintelis neapgalvotas vairuotojo judesys. Kasdieniniame gyvenime daugiau rūpinamės tuo, ką darome, negu kaip darome. Kelių eisme reikia nuolat sąmoningai save kontroliuoti ir elgtis pagal taisykles. Kas gi galėtų priversti vairuotoją ar pėsčiąjį kasdien susivaldyti ir gražiai elgtis, prie ko jis gal nepripratęs ir dėl to jam reikia prisiversti?
Pirmasis auklėjimo uždavinys – ugdyti įpročius, naudingus tolimesniam gyvenimui. Įpročiai – svarbiausia žmogaus elgsenos pagrindo dalis. Iš įpročių susidaro charakteris. Visa, kas priešinga įsišaknijusiems įpročiams, sunkiai įveikiama. Indų patarlė moko: „Pasėsi poelgį – pjausi įprotį, pasėsi įprotį – pjausi charakterį, pasėsi charakterį – pjausi likimą”.
Patirtis rodo, kad daug mažiau avarijų ištinka jaunus žmones, kurie buvo kruopščiai rengiami vairuoti automobilį, o vairavimo pamokoms vadovavo geri teorijos ir praktikos mokytojai.
Mokytas vairuotojas – tai pats patikimiausias vairuotojas. Keleto valandų savarankiškai praleistų prie vairo ir vienos kitos mintinai išmoktos kelių eismo taisyklės nepakanka, kad taptum geru vairuotoju. Savarankiškai besimokydamas būsimasis vairuotojas tampa nepataisomu savamoksliu, gerai nesuprantančiu, ko jis dar turi mokytis, o dažniausiai net nežinančiu, ką turi išmokti. Kelių eismo taisyklės – tai tik painus straipsnių išvardijimas, parašytas ne visiems „įkandamu“ stiliumi, o kas svarbiausia dingsta už administracinių ir juridinių frazių. Nepakanka išmokti taisykles pažodžiui. Būtina giliai suprasti jų principus.
Didžioji dalis gero vairuotojo savybių – įgyjamos, ir galvoti, kad yra ne taip, klaidinga. Iš tikrųjų praktika prie automobilio vairo gali būti puiki mokykla, bet kad ji būtų naudinga, reikia nuo pat pirmų praleistų prie automobilio vairo minučių įsisavinti keletą gerų principų, keletą pagrindinių įgūdžių. Šį pirminį praktinį ir teorinį mokymą turi duoti vairavimo mokykla.
Iš anksto išmokus automatinių judesių įvairiose situacijose, išanalizavus tipiškas eismo nelaimes, pabandžius įsivaizduoti jose save patį, pasieksite, kad pavojaus minutę Jūsų mintys suktųsi ne apie bauginančius avarijos padarinius, o susitelktų į tai, kaip geriau veikti konkrečioje situacijoje. Be abejo, galima mokytis ir savarankiškai, bet toks mokymasis gali per brangiai kainuoti, kartais be galo brangiai – aukojama gyvybė!
Būsimasis vairuotojas, tikrai norintis išmokti gerai valdyti automobilį, vairavimo mokykloje gaus visapusiškesnį parengimą, todėl jis nebus bejėgis prieš eismo sunkumus.
Mokėkite suprasti save ir kitus, elkitės su aplinkiniais taip, kaip norėtumėte, kad jie elgtųsi su Jumis; šio meno reikia mokytis visą gyvenimą, nes ko neišmoksi mažas, nemokėsi ir pasenęs, taigi negalėsi perduoti naujajai kartai.
